Paulius Ambrazevičius: „Norėčiau su „Humoro klubu“ pasirodyti Operos ir baleto teatre“

Prieš 11 metų jis pirmą kartą debiutavo „stand-up“ komedijos pasirodyme „Havana Social Club“ klube. O šiandien mes šį žmogų žinome ne tik kaip puikų komiką, bet ir kaip melomaną, intelektualą it net sporto komentatorių. Ponios ir ponai, šią savaitę į „Miesto žirafų“ anketos klausimus atsako „Humoro klubo“ siela Paulius Ambrazevičius.

Tavo įsimintiniausias matytas renginys?

Kažkada turėjau idėją žymėtis visus koncertus, kokiuose esu apsilankęs, kad nepamirščiau, ką esu matęs ir darytis geriausių topą, bet supratau, kad mene nereikia varžybų, net jeigu tai yra mano subjektyvių potyrių aprašymas. Ir labai daug koncertų, būnant juose, atrodo kaip geriausi, nes muzika kelia tokias emocijas. Bet jeigu reikėtų vieną išrinkti, tai būtų ne koncertas (nors jų aplankęs esu labai daug), bet „stand-up“ komedijos pasirodymas. Ir ne vienas, o pora. Vienas būtų Eddie Izzardo pasirodymas Rygoje 2013 metų kovą, kai pirmąkart savo akimis pamačiau tikrą Vakarų komedijos žvaigždę ir per pasirodymą juokiausi tiek, kad fiziškai skaudėjo beveik visą kūną. Kitas būtų Dylano Morano pasirodymas tų pačių metų rugsėjį Vilniuje – tai buvo pirmas didelio Vakarų komiko pasirodymas Lietuvoje, o dar kai galėjau prisidėti prie jo atvežimo, tai jausmas buvo nepakartojamas.

Svajonių renginys, kurio bilietui nepagailėtum jokios pinigų sumos?

Man atrodo, toks renginys jau buvo – 2014 metais su žmona buvom Londone paskutiniuose istorijoje (turbūt) „Monty Python“ pasirodymuose. Bilietai kainavo nemažai, bet nesigailiu nė cento. O toks renginys, kur nelabai kada nors bus, bet už kurį nepagailėčiau jokios pinigų sumos (dėl to drąsiai galiu čia švaistytis) – pasaulio futbolo čempionato finalas, kuriame žaidžia Lietuva.

Tavo svajonių vieta, kurioje labiausiai norėtum surengti pasirodymą? Kodėl?

Anksčiau svajonės buvo arenos, bet kai padarėm su „Humoro klubu“ pasirodymus „Siemens“ arenoje ir Šiaulių arenoje, supratau, kad tai nėra pati tinkamiausia vieta „stand-up“ komedijai. Geriau koks nors nedidelis, jaukus, gražus teatras. Dabar turbūt esame pasirodę visose tokiose vietose, tai nelabai ką yra ir svajoti. Beje, iki šių metų balandžio svajojau surengti didelį pasirodymą gimtame krašte, Šakiuose. Surengėm, jaučiausi triumfuojantis. Bet jeigu reikėtų išsirinkti vieną vietą – norėčiau su „Humoro klubu“ pasirodyti Operos ir baleto teatre arba Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Trys vietos Vilniuje, kur dažniausiai užsuki paklausyti koncertų?

Dabar gyvenu tokioje strategiškai patogioje vietoje, kur arti tiek „Kablys“, tiek „Loftas“, tai į šituos vis užsuku, tuo labiau, kad ten vyksta ir roko / metalo koncertai, kurie man įdomiausi. Šalia yra ir XI20, taip pat žinoma kaip Skylė, bet ten nueinu retokai, gal reiktų dažniau. Anksčiau gyvenau prie pat „Dowtown Forest Hostel & Camping“, tai į ten vykstančius koncertus gan dažnai nunešdavo kojos, dabar jau rečiau. Tegul būna keturios vietos.

Jei nemokamai gautum bilietus į „The National“ ir „Florence & The Machine“ koncertą… Ir jie vyktų tuo pačiu metu. Kaip pasirinktum į kurį renginį eiti?

Nors iš pirmo žvilgsnio situacija atrodo sudėtinga, bet spręsčiau ją paprastai – bilietas į „Florence & the Machine“ atitenka žmonai, nes ji didelė fanė, o pats einu į „The National“. Mačiau jau dukart, norėčiau dar ne kartą. Po koncertų pasidalintume įspūdžiais.

Į kokį renginį tavęs nenuvarytų nei “su šautuvu?” Kodėl?

Į bet kokį nacionalistų susiėjimą, kuriame groja „Diktatūra“, „Baltas triukšmas“ ir panašūs dugno gyventojai.

Sentimentaliausia tau renginių vieta, kurios jau nebėra.

Rugpjūtį bus 11 metų nuo pirmojo renginio, iš kurio vėliau išaugo „Humoro klubas“ ir tas renginys vyko Vilniuje, dabar jau nebeveikiančiame „Havana Social Club“. Ten po poros mėnesių pirmąkart ant scenos lipau kaip pasibandantis komikas, tą atsimenu kas kartą, kai einu pro šalį. Smagi vieta buvo, o ir dienos pietūs skaniausi mieste (kurį laiką ten šalia dirbau biure).

Renginys, kurį mieliau rinktumeisi žiūrėti per TV nei gyvai. Kodėl?

Bet kokie grandioziniai renginių – olimpinių žaidynių, futbolo čempionatų – atidarymai ir uždarymai man atrodo, kad gražesni yra, kai žiūri ne stadione, o per televizorių. Taip nieko nepraleidi, o dar šalia yra ir koks nors apsiskaitęs komentatorius, kuris atkreipia dėmesį į įdomias detales.

Kiek toliausiai esi nukeliavęs norėdamas sudalyvauti kokiame nors renginyje?

Į šitą klausimą atsakymas yra reliatyvus – nors atstumo prasme Londonas ar Glazgas yra toliau už Gdynią, Gdanską ar Krokuvą, bet yra skirtumas, kai skrendi į Londoną ir važiuoji automobiliu kur nors Lenkijoje tiek laiko, tiek vargo prasme. Ilgiausiai keliauju į „Open‘er“ festivalį Lenkijos Trimiestyje (nuo pat 2011 metų) – apie 8-10 valandų su automobiliu. O atstumo prasme tai turbūt ir bus Glazgas ar Barselona. Tiesa, kitais metais gali būti, kad vyksim į festivalį Portugalijoje, tai bus dar toliau.

Renginys, kurį Paulius Ambrazevičius kažkada praleido ir lyg šiol dėl to labai gailisi?

2005 metų liepą Vilniuje, dabar jau nebeegzistuojančiame klube „Intro“ grojo tokia pankroko grupė „Against Me!“. Labai mėgau juos tuo metu, labai mėgstu ir dabar, bet dėl įvairių aplinkybių į tą koncertą negalėjau atvykti. Po to jie tiek išgarsėjo, kad dabar pamatyti Lietuvoje nebus įmanoma niekad, dėl to skridom į Barseloną jų stebėti „Primavera Sound“ festivalyje.

Jei tau būtų suteikta galimybė keliauti laiku, kuriame praeityje vykusiame renginyje norėtum sudalyvauti?

Yra du tokie renginiai. Pirmasis, žinoma, „Live Aid“ Vemblio stadione su legendiniu „Queen“ pasirodymu, o kitas – kiek mažesnis. 1991 metų pabaigoje JAV bendrą turą rengė „Red Hot Chili Peppers“, „Nirvana“ ir „Pearl Jam“. Tokiame koncerte pabūti turėtų būti nerealu.