Įdomūs pokalbiai: KJT aktorius bei muzikantas Gytis Šimelionis

Šį kartą su „Mėmelio žirafomis“ atvirai kalbasi klaipėdietis Gytis Šimelionis, Klaipėdos Jaunimo teatro (KJT) aktorius bei atlikėjas, dainų kūrėjas.

Apie teatrą ir muziką

Ar nuo vaikystės savo gyvenimą svajojai sieti su menu, kūryba?

Kiek pasakojo mama (nes pats nelabai pamenu, nebent tik iš nuotraukų), tai nuo kokių 4-5 metų jau grodavau su dideliu mediniu šaukštu, parištu kažkokiu šniūreliu ir šou pradėdavau prisistatymu: „As Gytis Paskevicius“ (nes dantų nebuvo pakankamai, kad ištarčiau „š“ raidę). Iš šių pasakojimų galiu daryti prielaidą, jog nuo pat vaikystės jaučiau tai. Nuo 6 metų mama nuvedė į gitaros būrelį, nupirko pirmąją gitarą, tai nuo tada ir groju. Galvojau būsiu muzikantas, bet tapau aktoriumi. :)

Kaip spėji suderinti vaidybą ir muziką? Ar nepasitaiko dienų, kai norisi viską mesti?

Vaidyba yra pagrindinė mano veikla, mano profesija, mano duona kasdieninė. Tai veikla, kuri atima daugiausiai mano laiko. O muzika – mano hobis, mano malonus atsitraukimas nuo teatro. Koncertuodamas, kurdamas dainas aš išsikraunu, bet kitaip negu vaidindamas. Grodamas aš atsipalaiduoju. Jei būna koncertų pasiūlymų, tai pirmiausia žiūriu į savo teatro kalendorių ir tikrinu ar tą dieną, kai siūlomas koncertas neturiu spektaklių, jei ne – mielai sutinku groti.

Kalbant apie juodas dienas, kai norisi viską mesti, tai manau kiekviename darbe taip kartais nutinka, bet neslėpsiu, jog kartais tos dienos trunka ne vieną dieną.

Kuri ir atlieki savo dainas. Kur semiesi įkvėpimo?

Nežinau. Kai kurios dainos tiesiog ateina, kitas atrodo galiu „gimdyti“ ilgai ir nuobodžiai, bet nebūtinai kažkas iš to išeis. Viskas ateina iš gyvenimo, iš aplinkos, manau, kad kaip ir visiems kūrėjams.

Kur save matai po 10 metų?

Lietuvoje. Scenoje. Manau… Kaip sako mūsų režisierius V. Masalskis, pirmi 10 metų sunkūs, o po to bus lengviau, tai po 10 metų, jau bus praėję 5 metai po sunkmečio, tai ką gali žinot…

Ar Klaipėda kūrybai palankus miestas?

Man, taip. Pažįstu daugumą Klaipėdos muzikantų, ne tik sveikinuosi su jais gatvėje, bet ir stengiuosi užsukti į jų koncertus, galbūt pasisemti kokių naujų idėjų, o gal tiesiog atsikvėpti po darbų. Pavadinčiau tai sveika konkurencija. Kalbant apie teatrą, tai sakyčiau, kad yra taip pat neblogos sąlygos kurti, tačiau pats miestas turėtų imtis daugiau iniciatyvos.

Apie gyvenimą pajūryje:

Pirma mintis, kilusi pagalvojus apie Klaipėdą?

Namai. Nesu tikras Klaipėdietis, gimęs ir augęs čia. Klaipėdoje gyvenu jau 10 metų ir tikrai galiu pasakyti, kad man čia patinka ir čia mano namai.

 Mėgstamiausia vieta Pajūryje?

Neringa. Turbūt ne aš pirmas ir tikrai ne paskutinis, kuris gyvendamas Klaipėdoj stengiasi dažniau nuvažiuoti į Nidą ar Juodkrantę, o ne į Girulius ar Melnragę. Ten ramu, gražu ir tikrai labai gera.

 Mėgstamiausia vieta Klaipėdoje?

Namai. Visada po gastrolių, po spektaklio, po koncerto ar dar kažkokios veiklos, net po atostogų, labiausiai pasiilgstu namų. Žinau, kad esu laukiamas ir iš tikrųjų mylimas. Namuose  nereikia prieš nieką atsiskaitinėti, apsimetinėti, galiu būti visiškai savimi. Su nešukuota barzda, „tapkėm“ ir „treningais“.

Geriausias baras/kavinė?

Turbūt, kad „Kaštonas“. Ten dažniausiai vyksta man patinkantys koncertai, renginiai. Skanus maistas, gera muzika ir dažniausiai smagi kompanija.

Laukiamiausias renginys?

Kalėdos trise. Čia gal labiau įvykis, o ne renginys, bet tikrai pats laukiamiausias.

Ko trūksta Klaipėdoje?

Žmonių. Visur. Nuo gatvių iki barų, nuo iniciatyvų iki į koncertus ar teatrą einančių žmonių. Žmonių su idėjomis, planais, norais ir siekiais. Bus daugiau tokių žmonių, bus daugiau veiksmo mieste, ir Klaipėda nebebus „trečias brolis Jonas“ po Vilniaus ir Kauno.

 Klaipėdoje gyventi gera, nes…?

… čia aš galiu kurti, dirbti savo mylimą darbą, užsiimti mėgstama veikla ir tiesiog ramiai gyventi, be didelio skubėjimo.