Įdomūs pokalbiai: iliustratorė Nadia Kovaliova

Su Žirafomis paplepėti prie arbatos puodelio užsuko klaipėdietė vaikiškų knygų iliustratorė Nadia Kovaliova, prieš metus leidykloje „Nieko rimto“ išleidusi savo knygą „Meškis ir Žąsis“. :)

Apie iliustravimą        

Nuo ko viskas prasidėjo? :)

Viskas prasidėjo nuo svajonės. Dar būdama maža iš popieriaus lapų kurdavau mažas knygeles, iškarpydavau lapus, juos surišdavau, ant viršelio užrašydavau žodį „Pasakos“ ir sunumeruodavau puslapius. Vėliau sugalvodavau veikėjus-gyvūnus ir juos patalpindavau savo „knygos“ puslapiuose. Nuo pat vaikystės troškau išleisti savo knygą, nes norėjosi sukurti kažką apčiuopiamo, kažką ką būtų galima laikyti savo rankose ir tuo pačiu metu pasidalinti tuo, kas man yra brangiausia – savo fantazija ir mintimis, su pačiais mažiausiais skaitytojais.

Ar pamenate, koks buvo pats pirmasis jūsų pieštas herojus?

Pirmuoju sąmoningu veikėju tapo meškinas. Prieš išgryninant galutinį personažo įvaizdį, aš eksperimentavau su tokiais gyvūnais kaip vilkas ir lapė, bet jie „neprilipo“. Vis dėlto, pasakoje nerangaus, gremėzdiško, bet tuo pat metu gero ir rūpestingo meškino įvaizdis tiko labiausiai. Jis ir tapo pagrindiniu „Meškis ir Žąsis“ knygos veikėju.

Kaip sugalvojate, kokia bus viena ar kito veikėjo išvaizda? Iš kur semiatės idėjų?

Mane įkvepia žmonės ir kasdieniniai gyvenimo įvykiai. Tai tiek vaikai, tiek suauguseiji, tiek draugai ar net visai man nepažįstami žmonės. Aš mėgstu stebėti žmones, jų elgesį ar kalbėjimo manierą. Taip ir norisi nupiešti kiekvieną žmogų, kaip pasakos personažą – sugalvoti jam įvaizdį, susieti jį su vienu ar kitu gyvūnu. Džiaugsmas ar liūdesys, susimąstymas ar šypsena, pyktis ar pasididžiavimas – emocijų pasaulis yra toks įvairus ir ryškus, kad su personažų mimikomis ir išvaizda galima ilgai eksperimentuoti. Vaikams patinka linksmi ir geri personažai, kurie pakelia nuotaiką, o kartais gera iliustracija priverčia nusišypsoti ir pačius griežčiausius tėvelius. :)

Kokie sunkumai kyla iliustruojant knygas?

Sunkiausia yra sugalvoti personažą ir jį nupiešti vienoje ar kitoje situacijoje. Dirbdama su knyga, iš pradžių sugalvoju personažus, žaidžiu su jais, žiūriu, kaip tai atrodo – juokinga ar ne, suprantama ar ne. Vėliau juos nuspalvinu ir tik kada pajuntu, kad iliustracija džiugina akį ir skleidžią teigiamą energiją, suprantu, kad su šia iliustracija galima toliau dirbti, ją tobulinti. Jei tai personažai – tobulinti juos, įkvėpti jiems gyvybės. :)

Jūsų kritikai yra patys griežčiausi – vaikai. Ar pasikonsultuojate su mažaisiais skaitytojais kūrybinio proceso metu?

Labai svarbu, kad vaikai suprastų, kas yra vaizduojama iliustracijoje. Aš turiu dukrytę, jai jau keturi metukai ir ji dažnai man pasakoja, ką mato mano iliustracijose. Ji sako: „Mama, čia meškis, o čia žąsis, o šis yra juokingas“ ir t.t. Arba, pavyzdžiui, klausia: „O kur jo letena? O kodėl pas jį užmerktos akys, o kodėl pas jį tokia kepuraitė?“. Aš išklausau jos pastabas bei pastebėjimus ir bandau pasaką padaryti labiau suprantama ir aiškesne savo skaitytojui. Dirbdama su vaikais bibliotekoje, stebiu, kaip vaikai pastebi įvairias smulkmenas ir iš pirmo žvilgsnio nepastebimus objektus, paslėptus medžio šakose ar toli horizonte, o tai labai džiugina.  Vis dėl to, mano skaitytojai, dėl jauno amžiaus, nėra dideli kritikai. Jie džiaugiasi, kai jiems skaito knygas, jiems patinka išraiškingi ir įsimintini herojai bei greitas veiksmas.

Neseniai išleidote savo knygą. Koks jausmas ją atsiversti ir prieš akis matyti, taip gerai pažįstamus veikėjus, žinoti, kad rankose laikote savo darbą? :)

Nežiūrint į tai, kad knyga išleista jau lygiai prieš metus, aš tik visai neseniai ją visą perskaičiau ir išnagrinėjau visas jos detales. Piešdama iliustracijas, didžiąją dalį laiko skirdavau vienai atskirai iliustracijai. Tam tikru momentu, man buvo svarbiausia tik viena – pagaliau pabaigiau viską piešti ir knyga atiduota į spaustuvę. Aš puikiai prisimenu tą akimirką, kai pirmą kartą savo knygą pamačiau parduotuvėje, tačiau tada aš jos detaliai netyrinėjau. Dabar aš daug paprasčiau žiūriu į tam tikrus momentus, kurie, taip sakant, man nelabai patiko. Bendrai, knyga labai gera, ryški ir atkreipianti dėmesį, tačiau kaip ir bet kuris menininkas, jaučiu mažą nepasitenkinimą savimi ir nuojautą, kad galiu padaryti dar geriau.

Apie gyvenimą pajūryje:

Pirma mintis, kilusi pagalvojus apie Klaipėdą?

Kaip ir daugumai čia gyvenančių žmonių, – tai visų pirma – Namai. Čia aš užaugau, lankiau mokyklą, čia gyvena mano tėvai ir draugai. Visi mano prisiminimai yra susiję su Klaipėda, net pirmoji meilė, taip pat – Klaipėdoje. :)

Mėgstamiausia vieta Pajūryje? 

Labai mėgstu pasivaikščioti su dukra ar gera kompanija Karklėje. Ten smagu būti tiek žiemą, tiek vasarą.

Mėgstamiausia vieta Klaipėdoje?

Konkrečios vietos neturiu. Labai mėgstu miesto centrą, senamiesčio gatveles ir krantinę.

Geriausias baras/kavinė?

Geriausios kavinės neturiu. Kavinės Klaipėdoje dažnai atsidaro ir užsidaro, todėl nespėju pamilti būtent vienos vietos :) . Pavyzdžiui, man labai patiko vienas baras Giruliuose, arčiau jūros, kiek pamenu jis vadinosi „Medvėgalis“.

Laukiamiausias renginys?

Iš didesnių švenčių, tai žinoma Naujieji metai, dukrytės gimtadienis ir iliustracijų paroda LCC. Taip pat, labai laukiu vasario, kada bus paskelbti nugalėtojai geriausios vaikiškos knygos nominacijoje. Renginių visada daug, tad galima be galo švęsti ir kažko laukti, bet aš stengiuosi sutelkti dėmesį į pačius svarbiausius ir reikšmingiausius renginius.

Ko trūksta Klaipėdoje?

Klaipėdoje, kaip ir kituose mažuose miesteliuose trūksta žmonių ir audringesnio gyvenimo. Čia jaučiasi provincija. Nežiūrint į tai, kad atsidaro daug įvairių įdomių vietų, jų paklausa yra labai maža. Vieniems tai kelia didelį nerimą, kitų tai iš viso nejaudina. Man patinka ramybė, o jei norisi šurmulio ir minios, visada galima sėsti į autobusą ir keliauti į Vilnių. :)

Klaipėdoje gyventi gera, nes…?

… čia švarus oras ir sveika aplinka. Klaipėdoje liko tik patys ištikimiausi miestui žmonės. Mes turime savo verslininkus, savo menininkus, savo virėjus, savo fotografus. Švenčių organizavimo metu, visada stengiasi dalyvauti vietiniai „talentai“, kaip pavyzdžiui, Jūros šventėje dalyvavo Klaipėdos žmonės, fotografai, iliustratoriai ir dizaineriai. Klaipėda – tarsi maža pasakų šalis, kuri, mano nuomone, tik gražėja, o gyventi joje darosi vis įdomiau.

Daugiau apie Nadios darbus galite sužinoti jos FB puslapyje :)