Įdomūs pokalbiai: KJT aktorius Donatas Želvys

Šį kartą su „Mėmelio žirafomis“ mintimis sutiko pasidalinti klaipėdietis Donatas Želvys, Klaipėdos Jaunimo teatro (KJT) aktorius.

Apie teatrą

Kada supratai, kad tavo vieta teatre? 

Prieš kelias dienas vaidinau spektaklyje Kaune. Nešdamas dekoracijas įkritau į trijų metrų duobę, susitrenkiau koją bei nugarą. Tuomet gulėdamas duobėje nejudėjau, nes galvojau, jog tikrai kažką susilaužiau. Pirma mintis šovusi į galvą, kad sportininku tikrai nebebūsiu, tad kelio atgal nebėra – mano vieta teatre :D.

O jeigu rimtai, tai nuo vaikystės svajojau būti aktoriumi, stebėdavau spektaklius ir pavydėdavau scenoje vaidinantiems aktoriams. Nors tiesą sakant, niekada nesvarsčiau, kur yra mano vieta? Šiandien esu čia ir kol esu reikalingas, kol man tai teikia malonumą, kol matau prasmę tai daryti, tol būsiu čia – Teatre.

Kokie vėjai atpūtė į Klaipėdos Jaunimo teatrą?

Įstojau į vaidybą pas Valentiną Masalskį. Pirmo kurso pabaigoje V. Masalskis sukvietė visus pirmakursius vaidybos studentus bei trupės „p.s.“ aktorius ir pasiūlė susijungti bei įkurti Klaipėdos jaunimo teatrą. Be abejonės, sutikome ir nuo to laiko visi kartu kuriame teatrą.

Galbūt yra vaidmuo, kurį svajoji suvaidinti?

Nuoširdžiai kalbant, tai niekada neturėjau tikslaus personažo, kurį noriu suvaidinti. Mane visada traukdavo tipažai, kurių charakterio savybės yra sunkiai suvokiamos, o jų veiksmai ir tikslai yra logiškai nepaaiškinami, trumpai tariant, jie yra bepročiai. Kaip Kaligula Albert Camus pjesėje ar kaip Patrick Suskind romano „Kvepalai“ personažas Jean‘as Batistas Genujis. Taigi, mane traukia bepročiai, todėl vieno personažo išskirti negalėčiau, nes tiek realiame gyvenime, tiek literatūroje jų yra labai daug.

Ar turi mėgstamiausią aktorių, kurio vaidybą laikai pavyzdžiu?

Visada žavėjausi Al Pacino, o šiuo metu dar ir Mathiew McConaughey.

Iš esmės žaviuosi tais aktoriais, kurie aukoją savo gyvenimą šiai profesijai, būtent todėl laikau juos pavyzdžiu sau. Tokių būtų galima vardinti ir daugiau, jų yra ne vienas.

Koks yra sunkiausias iššūkis aktoriaus veikloje?

Skirtingais etapais – skirtingi sunkumai. Pirmiausia sunku atsisakyti draugų, šeimos. Kadangi daug laiko dirbi su emocijomis, tampa sunku jas tramdyti, kai kam prireikia net psichologo pagalbos. Ne paslaptis, kad dauguma aktorių pasitraukia iš teatro vien dėl finansų stokos. Yra daug sunkumų, bet, kita vertus, sunkumai stiprina asmenybę.

Aktorius – profesija ar gyvenimo būdas?

Priklauso nuo aktoriaus – vieni sugeba atsiriboti nuo aktorystės grįžę namo ir gyventi normalų gyvenimą, o aš to nesugebu. Pavyzdžiui,  kad ir eidamas gatvėje aš stebiu žmones, juos parodijuoju. Vienas važiuodamas automobilyje nuolat kartoju tekstą iš spektaklių. Namie žiūriu filmus, spektaklių įrašus, juos analizuoju. Žodžiu, nuolatos dirbu. Taigi, manau, kad aktorystė yra ir mano profesija, ir gyvenimo būdas.

Ar Klaipėdoje jau jautiesi atpažįstamas? 

Baruose taip, bet nežinau ar tai susiję su teatru. O jeigu rimtai kalbant, tai niekada apie tai negalvojau ir nenoriu galvoti, nes tokios mintys tik trukdo, jos ugdo blogas savybes, o tai vėliau paprasčiausiai kenkia darbui.

Apie gyvenimą pajūryje:

Pirma mintis, kilusi pagalvojus apie Klaipėdą?

Namai, šeima.

Mėgstamiausia vieta Pajūryje? 

Kopos Nidoje.

Mėgstamiausia vieta Klaipėdoje?

Negalėčiau išskirti.

Geriausias baras/kavinė?

Galėčiau išskirti du mėgstamiausius:

„Kaštonas“, nes ten ne tik baras, bet ir vieta, kurioje vyksta ir daug gerų koncertų ir „Šešėlis pub“.

Laukiamiausias renginys?

Gal tai ne renginys, bet Kūčios.

Ko trūksta Klaipėdoje?

Būtų galima labai ilgai kalbėti apie tai ko trūksta Klaipėdai, bet pirmiausia išskirčiau tai, kad trūksta jaunų, kuriančių žmonių.

Klaipėdoje gyventi gera, nes…?

Nes kaip darbo vieta Klaipėda yra vienas geriausių miestų visoje Lietuvoje. Nors tai yra nemažas miestas, tačiau pakankamai ramus, jame nevyksta tiek daug visko, kas galėtų blaškyti, todėl didžiąją laiko dalį galima aukoti darbui.