Categories: Įdomu

Domantas Razauskas: ”Įspūdingiausi koncertai kartais vyksta aprūkytose aludėse”.

Žmogus, kurio pilna visur. Jis kuria dainas, aktyviai koncertuoja, veda radijo laidas ir renginius, rašo muzikos recenzijas ir lyg dar to būtų mažai… Yra organizacijos AGATA tarybos pirmininkas. Ir “Miesto žirafos” itin džiūgauja, kad savo darboholiškoje dienotvarkėje jis rado laiko atsakyti į mūsų anketos klausimus. Gerbiamieji, jūsų dėmesiui – Domanto Razausko mintys.

Tavo įsimintiniausias matytas renginys?

Turiu apgailėtiną atmintį. Ji selektyviai perkuria tai, kas tariamai išgyventa ir ištrina tai, kas potencialiai buvo įsimintiniausia. Todėl man sunku atsakyti į šį klausimą, nes 90 proc. matytų renginių buvo tokie įspūdingi, kad jų neatsimenu. Atsimenu tik poros pastarųjų metų. Iš jų labiausiai įsiminė estų pankų chorų festivalis Rakverėje ir futbolo varžybos Škotijos stadionuose. Ne dėl futbolo, o dėl to, KAIP tenykščiai žmonės sugeba dainuoti vienu balsu.

Svajonių renginys, kurio bilietui nepagailėtum jokios pinigų sumos?

Kažkaip nesvajoju apie renginius. Ir dar, mano patirtis mane senokai įtikino, kad išleista pinigų suma su renginio kokybe visiškai nekoreliuoja. Įspūdingiausi koncertai kartais vyksta aprūkytose mažytėse aludėse už dyką.

Tavo svajonių vieta, kurioje labiausiai norėtum surengti koncertą? Kodėl?

Kadaise laipiodavom su draugais visokiais stogais, bokštais ir piliakalniais, galvodami „va čia būtų smagu atgabenti toną aparatūros ir padaryti kažką…“ Kartais ir padarydavom. Dabar koncerto vieta man svarbi tik tiek, kiek ten galimas geras garsas. Visa kita sukuria žmonės, ne infrastruktūra. Aplink man ir taip per daug išradingumo ir įdomumo, per mažai turinio.

Trys vietos Vilniuje, kur dažniausiai užsuki paklausyti koncertų?

Šiaip jau, atskleisiu, ypač retai vaikštau į koncertus. Gal dėl to, kad pats kiekvieną savaitę kažkur groju. Dažniausiai tie, į kuriuos einu – džiazo koncertai. Tai muzika, kurią, manding, geriau klausytis gyvai. Kitu laiku aš klausausi įrašų.

Trijų konkrečių vietų negalėčiau išvardyti, nes neturiu nei vienos mėgstamiausios, mylimiausios ar tokios, į kurią užsukčiau statistiškai dažniausiai klausytis muzikos. Einu į Rusų dramos teatrą, į Šv. Kotrynos bažnyčią, į klubą „Tamstą“, į „Peroną“, „Salioną“, Filharmoniją „Paviljoną“. Bet lygiai taip pat mane galima pamatyti visai mažytėse knaipėse, kur kartais vyksta neįtikėtini „jam-session“. Pavyzdžiui „Vėjuose“. Bet ir vėl, pabrėšiu, specialiai į koncertą išeinu ypač retai.

Jei nemokamai gautum bilietus į Bobo Dylano ir Iron & Wine koncertą… Ir jie vyktų tuo pačiu metu. Kaip pasirinktum į kurį renginį eiti?

Neičiau nei į vieną. Jau turėjau progų neiti į Bobo koncertus, taip pat ir Vilniuje. Turėjau progą neiti ir į „Iron & Wine“ koncertą. Tąkart pasirinkau „Wilco“, kuriuos mėgstu gerokai labiau. Bobą Dylaną per daug myliu, jis man per daug svarbus ir aš per daug gerai žinau jo priėjimą prie gyvų pasirodymų, kad į juos eičiau.

Į kokį renginį tavęs nenuvarytų nei “su šautuvu?” Kodėl?

Yra viena lietuvių grupė, šiaip gana mėgstama ir populiari. Mane švelniai liūdina ne tiek jų muzika, kiek priėjimas prie muzikos, jos suvulgarinimas iki pigios „agitbrigados“ lygio. Neįvardinsiu, nes neturiu poreikio tikslingai kritikuoti. Tiesiog neklausau to, kas nepatinka, rėkti, koks tai šūdas – kvaila. Ir šiaip, tai gerokai didesnio reiškinio dalis. Reiškinio, kurį būtų galima pavadinti neva juokingu teatralizuotu šou scenoje. Tokie dalykai man visiškai svetimi.

Sentimentaliausia tau renginių vieta, kurios jau nebėra.

Oi, čia lengva. Mano gyvenime tai buvo „Balti drambliai“. Ten koks pusšimtis koncertų atgrota, organizuota, dalyvauta, pralakta. Formaliai ta vieta vis dar egzistuoja, bet pasikeitus savininkams visa, kas ten gana neformaliai ir netobulai, bet vykdavo – išnyko kaip dūmas. Visų pirma žmonės. Be to, kadaise, prieš daug metų, ten įvyko mano pirmieji koncertai su tais, kurių jau nebėra tarp gyvųjų. Didelių sentimentų nejaučiu, bet prisiminti kartais smagu. Ir skaudu, kad vieta tokioje geroje Vilniaus lokacijoje yra taip liūdnai administruojama.

Renginys, kurį mieliau rinktumeisi žiūrėti per TV nei gyvai. Kodėl?

Per TV nežiūriu jokių renginių. Todėl… Gal tik Pasaulio ir Europos futbolo čempionatą? Aišku, jei turi galvoje televiziją, o ne paties pasirinktą koncerto įrašą, ar panašiai.

Kiek toliausiai esi nukeliavęs norėdamas sudalyvauti kokiame nors renginyje?

Kaip žiūrovas? Specialiai niekur. Bet būnant kitoje šalyje kartais pasitaiko proga. Planuojama tai nebūna. Kaip atlikėjas? Važiuoju visur, kur kviečia. Toliausiai matyt Čikaga, Los Andželas.

Renginys, kurį Domantas Razauskas kažkada praleido ir lyg šiol dėl to labai gailisi?

Davido Bowie „Reality“ turo koncertas Austrijoje. Su žmona, kuri ten gyveno, turėjome bilietus, bet kelios dienos prieš tai jis patyrė nugaros traumą Skandinavijoje ir koncertus atšaukė. Antra vertus, matyt nebuvo lemta, gailėtis per daug nesigailiu, bet pamenu, kad tokia galimybė buvo. Geras buvo tas turas.

Jei tau būtų suteikta galimybė keliauti laiku, kuriame praeityje vykusiame renginyje norėtum sudalyvauti?

Tai kad turime mes tokią galimybę. Yra pasakiškų koncertų garso ir vaizdo įrašuose. Norėčiau sudalyvauti geriausiuose koncertuose iki tol, kol atsirado jų užfiksavimo galimybė. Išgirsti geriausius pianistus, dirigentus, operos pastatymus, plantacijoje skambantį bliuzą, Naujojo Orleano viešnamių muziką, feodalinės Japonijos ir Ašokos laikų Indijos garsus, ką laukuose, miestuose, dvaruose dainuodavo mano proproproproseneliai ir taip toliau, ir panašiai.